Telšių šv. Antano Paduviečio parapija

Telšių katedros altoriai

Švč. Mergelės Marijos - Dievo Motinos altorius

Dabartinis didysis pirmo aukšto  Švč. Loreto Marijos  altorius buvo pastatytas Loreto Švč. Mergelės Marijos koplyčios vietoje, XVIII a. pabaigoje Lietuvoje gimusio  skulptoriaus Tomo Podhaiskio. Dabar altoriuje vietoj pirminės medinės Loreto Švč. Mergelės Marijos statulos,  įkomponuota Švč. Mergelės Marijos Dievo Motinos skulptūra, daryta  XIX a. antroje pusėje.  Apatinio tarpsnio šonuose, šalia nišos Dievo Motinos skulptūrai, abipus tabernakulio,  yra dvi ant vieno kelio priklaupusių ir Švenčiausiąjį Sakramentą adoruojančių angelų figūros. Plokštuma tarp apvalių ir keturkampių kolonų kapitelių  dekoruota gėlių girliandomis, kapiteliai – paauksinti. Viršutinio tarpsnio viršuje, centre,  matyti debesys su angelų galvutėmis, supančiomis Švč. Mergelės Marijos monogramą, šonuose – du sėdintys ir į monogramą  rodantys angelai, viršutinio tarpsnio kampuose simetriškai įkomponuotos dvi paauksuotos vazos. Apatiniame tarpsnyje, šalia altoriaus ant piliastrų  matome dvi vėlyvesnes prie sienos pritvirtintas apaštalų šv. Petro ir šv. Pauliaus figūras.

Altorius  įkomponuotas nišoje tarp neaukštų skliautų, todėl savo proporcijomis yra daug mažesnis nei šv. Antano altorius. Šiam Dievo Motinos altoriui būdinga simetrija, ryškiai centriška kompozicija, kolonų ir kapitelių ritmu šis altorius yra vientisas, išbaigtas ir yra vienas iš geriausių Tomo Podhaiskio darbų.

Altorius turi privilegiją, nurodančią, kad jis skirtas melstis už mirusiųjų sielas. Ši privilegija buvo gauta iš popiežiaus Pijaus VI 1790 m.

Šv. Barboros altorius

Šv. Barboros altoriaus apatinio tarpsnio centre, nišoje, viršuje papuoštoje rokokiniu ornamentu, įkomponuota šv. Barboros skulptūra. Šalia Barboros vaizduojamas bokštas, nes, pasak legendos, jos tėvas pagonis Dioskuras , norėdamas apsaugoti dukterį nuo gerbėjų, pastatęs bokštą ir ten ją įkurdinęs. Ir šv. Barboros rankoje pirmajame tarpsnyje, ir virš šv. Onos paveiksle esančiame reljefe angeliukų galvutės supa taurę su Ostiją.  Tikėta, kad šv. Barbora apsaugo nuo staigios mirties, ypač žaibo ar audros metu, apskritai nuo ugnies, o taurė su Ostija simbolizuoja paskutinio sakramento – Viatiko suteikimą ir šventą mirtį. Šį altorių darė skulptorius Jonas Mažeika. 1780 m. prie šios bažnyčios veikusiai šv. Barboros Kankinės brolijai popiežius Pijus VI dovanojo amžinus atlaidus. Šį apdovanojimą patvirtino Žemaičių vyskupas kunigaikštis Steponas Giedraitis 1799 m. Šv. Barboros brolijos pamaldumas buvo susijęs su laimingos mirties intencijomis, o šv. Barbora kartu su šv. Juozapu buvo laikomi laiminos mirties, o ypač tų, kurie „miršta staigia mirtimi, globėjais.

Viršutinis šv. Barboros altoriaus tarpsnio reljefas yra ypač dekoratyvus, su šonuose sėdinčių sparnuotų angeliukų polichrominėmis figūromis, jo viršūnę vainikuoja įmantrus vėlyvojo baroko baldakimas. Po baldakimu, centre – paveikslas ovaliais rėmais, vaizduojantis šv. Oną, mokančią savo dukrą – Švč.Mergelę Mariją. Šv. Oną atpažįstame iš jai būdingos kompozicinės scenos – sėdinti su  knyga ar pergamento ritiniu. Jos amžius, žalios ir raudonos spalvos drabužiai liudija tipišką šv. Onos atvaizdą.  Šv. Onos paveikslas yra vėlyvas, į altorių įstatytas tik apie XIX a. vidurį ar XIX a. antroje pusėje. 1822 m. sudarytame bažnyčios inventoriuje rašoma, kad virš šv. Barboros altoriaus buvo šv. Kotrynos Kankinės paveikslas, o šį altorių globojo bernardinų mokyklos moksleiviai, nes šv. Kotryna gerbiama ne tik kaip šventoji mergelė kankinė, bet ir kaip mokinių, mokyklų bei filosofų globėja.

Kristus kalėjime

Altorius barokinis, skulptorius – Jonas Mažeika. Altoriaus apatinio tarpsnio centre, nišoje, viršuje papuoštoje rokokiniu ornamentu, įkomponuota „Kristaus kalėjime“ skulptūra.  Tai XIX a. viduryje ar antroje pusėje daryta skulptūra. 1822 m. bažnyčios inventoriuje minima čia buvusi „Antakalnio Jėzaus“ skulptūra.

Viršutinis Kristaus kalėjime altoriaus tarpsnio reljefas   yra ypač puošnus, dekoratyvus, su šonuose sėdinčių sparnuotų angeliukų, laikančių taurę ir vinis polichrominėmis figūromis, jo viršūnę vainikuoja įmantrus vėlyvojo baroko baldakimas. Po baldakimu, centre – paveikslas ovaliais rėmais, vaizduojantis Lietuvos globėją šv. Kazimierą. Šv. Kazimieras paveiksle vaizduojamas tradiciškai – su karališka  atributika ir lelija – skaistumo simboliu rankose.

Sakykla

Bažnyčios interjere išskirtinę vietą užima rokokinė sakykla, stovinti prie apatiniam didžiajam altoriui arčiausių piliastrų, tiesia priešais Šventosios Šeimos altorių. Apačioje ją puošia keturių bažnyčios daktarų figūros: popiežius šv. Grigalius Didysis,  vyskupas ir filosofas šv. Augustinas, šv. Ambraziejus,  Šventojo Rašto į lotynų kalbą vertėjas - šv. Jeronimas. Virš sakyklos – marmurinis baldakimas, po kuriuo - balandžio pavidalo Šventoji Dvasia. Ant marmurinio baldakimo karnizo sėdi keturi evangelistai su jiems būdinga atributika: šv. Jonas (su ereliu), šv. Lukas (su jaučiu), šv. Matas (su angelu)  ir šv. Morkus (su liūtu). O virš jų rokokinės lipdybos apsuptyje – laiminantis Kristus, kurio figūra gali būti ir vėlesnio laikotarpio autorių kūrinys, tačiau visi XIX a. bažnyčios inventoriai mininčia buvus laiminančio Kristaus figūrą. Visos sakyklos figūros polichromuotos, jų stilistika leidžia jas priskirti meistrui Jurgiui Mažeikai, dirbusiu kartu su Tomu Podhaiskiu.  Jurgiui Mažeikos lipdybai būdinga sutelkta kompozicija, siluetų dekoratyvumas, polichromijos naudojimas, santūrūs, sustabdyti šventųjų judesiai, gana ryški kūnų proporcijų deformacija: didelės stambios rankos, kojos. Skulptūros „žemiškesnės“, kresnos figūros, jų judesiai konkretūs, aiškiai išsiskiria altorių fone.

Šv. Šeimos altorius

Altorius vėlyvas, pastatytas tik  XIX a. antroje pusėje, todėl jo stilistika ryškiai skiriasi nuo kitų altorių. Tai klasicizmo stiliaus altorius, kurio paveikslai perkelti iš rusų valdžios nugriautos medinės Telšių parapijinės bažnyčios. Pirmojo aukšto tarpsnio centre – paveikslas Šventoji Šeima: Švč. Mergelė Marija, šv. Juozapas ir dvylikametis Jėzus. Antrojo tarpsnio altoriaus paveikslas skirtas Švč. Mergelės Marijos  Rožančinės garbei. Priešais Švč. Mergelę Mariją, laikančia vienoje rankoje  Kūdikėlį  Jėzų, o kitoje rožinį, klūpo šventieji -  Kotryna Senietė ir popiežius Sikstas. Puošnumo altoriui teikia greta antro tarpsnio paveikslo simetriškai įkomponuotos vazos ir altorių vainikuojančios  arkos centre įkomponuota  angeliuko figūra.

Šv. Antano  altorius

Didysis šv. Antano altorius – baroko ir klasicizmo elementų derinys. Centre – telšiškių ir apylinkių gyventojų garbinamas šv. Antano paveikslas.  Tai XVIII a. vidurio nežinomo autoriaus kūrinys. Šv. Antanas Paduvietis  (1195 – 1231) yra vienas populiariausių ir labiausiai garbinamų  šventųjų Žemaitijoje. Jo šventė minima birželio 13 d. ir iškilmingai švenčiama visame mieste. Būsimas šventasis Antanas gimė Lisabonoje, Portugalijoje, turtingoje ir kilmingoje šeimoje, gavo gerą išsilavinimą, įstojo į vienuolių augustinjonų ordiną, bet vėliau perėjo į pranciškonų ordiną, artimai bendravo su šv. Pranciškumi Asyžiečiu, tapo jo mokiniu ir ištikimu sekėju, buvo geras Biblijos žinovas, garsus maldininkas, atliko daug misijų pranciškonų (mažesniųjų brolių), dar vadinamų bernardinais, pavedimu. Mirė šv. Antanas Paduvoje, Italijoje, ir jau po metų, 1232 m. buvo paskelbtas šventuoju. Dar būdamas gyvas garsėjo stebuklais, apie jo gyvenimą sklido legendos.  Pagal įprastą ikonografiją šv. Antanas vaizduojamas jaunas, su rudu pranciškonišku abitu, išskusta tonzūra.  Šalia jo, ant stalelio matome padėtą knygą ir kaukolę, kitą atverstą knygą šv. Antanas laiko rankose, kartu gobiančioje ir Kūdikėlį Jėzų. Paveikslas – tarsi išsamus pasakojimas apie šv. Antaną, kad žmonėms būtu ne tik aišku kas paveiksle pavaizduota, bet ir primintų svarbiausius šventojo gyvenimo bruožus.  Bet Telšių šv. Antano paveikslas turi ir individualių bruožų. Jame matome net septynis angeliukus, nors paprastai vaizduojamas tik vienas. Viršutinis angeliukas laiko baldakimo užuolaidą, kiti – tik papildo paveikslo kompoziciją. Paveikslo fonas negilus, tamsokas, tapytas žinant, kad į jį bus žvelgiama iš toli, iš apačios. O tai ypač svarbu dviaukštėje Telšių katedroje. Paveikslas laikomas stebuklingu, tai parodo gausūs votai sukabinti abipus šv. Antano paveikslo. O ir pats šv. Antano paveikslas puoštas auksuoto sidabro aptaisais. Aptaisų profilis rupus, gana aukštas. Paveikslo šone netoli rėmo, prie baldakimo, matyti fundatoriaus Mykolo Gorskio herbas pagamintas iš paauksuoto sidabro plokštelės, o paveikslo apačioje, kampe – taip pat auksuoto sidabro plokštelė su įrašu: „Garbingasis Mykolas Gorskis Žemaičių kaštelionas, Viekšnių ir Užvenčio seniūnas, šį šv. Antano paveikslą Telšių Bernardinų šventovei padengė auksu ir sidabru kaip auką 1775 metais, o užsakymą atliko auksakalys Juozapas Stapeleris iš Laižuvos“. Metai rodo, kad paveikslas puoštas aptaisais dar nebaigus šios bažnyčios statybos, o paveikslas tapytas XVIII a. būdingu vėlyvojo baroko stiliumi ir, pasak istoriko M. E. Brenšteino, pirktas Prūsijoje už 663 talerius.

Šv. Antano paveikslas – centrinė altoriaus dalis. Tačiau ir  visa ikonografinė altoriaus programa yra glaudžiai susijusi su šv. Antano Paduviečio gyvenimu, apipintu daugybe legendų. Altorių darė skulptorius jėzuitas Tomas Podhaiskis. Jis altorių komponuoti pasirinko korintiškąjį orderį su smulkiai kaneliūruotomis kolonomis ir piliastrais, virš jų - gausiai dantyti karnizai, frizai, puošti angeliukų su girliandomis lipdiniais – Rožinio simboliu.

Didžiojo altoriaus antro aukšto dalis virš baroko – klasicizmo kolonų ir karnizo užbaigiama įdomia skulptūrine grupe. Šio skulptūrinio siužeto pagrindą sudaro viena iš legendų apie šv. Antaną. Pasak jos, šv. Antanas niekaip negalėję įrodyti eretikui albigiečiui, kad Eucharistija - tai Jėzaus Kristaus kūnas ir kraujas. Kad įrodytų Eucharistijos šventumą, liepė eretikui laikyti be maisto tris paras savo asilą, o paskui tą asilą atvesti prie šv. Antano vienuolyno.  Išėjus šv. Antanui su Švč. Sakramentu rankose, tarp jo ir gyvulio buvo padėta pintinė su avižomis, tačiau asilas praėjo pro pintinę ir priėjęs prie šv. Antano, laikančio monstranciją su Švenčiausiuoju  Sakramentu, suklupo, pagarbino Viešpatį Jėzų, esantį šventojoje Ostijoje, o tik paskui nuėjo ėsti avižų.

Abiejose šv. Antano altoriaus pusėse vienodose rokokiniu ornamentu  puoštose nišose virš durų matome garsių pranciškonų šventųjų skulptūras. Kairėje pusėje matome šv. Liudviką, o dešinėje – šv. Bonaventūrą. Šie šventieji pranciškonų bažnyčiose dažnai vaizduojami kartu. Šv. Liudviko ikonografija tradicinė: rudas bernardiniškas abitas apačioje ir vyskupo drabužiai viršuje, galvą dengia mitra, o dešinėje rankoje laiko pastoralą. Šv. Bonaventūras vaizduojamas vilkintis rudą pranciškonišką abitą apačioje ir kardinolo drabužius viršuje, jo galvą dengia kardinolo skrybėlė. Šv. Bonaventūras 1273 m. buvo paskirtas kardinolu, dešinėje rankoje – tipiškas kardinolo kryžius, kurio viršus ir abiejų kryžmų galai užbaigti trilapiu. Kairėje rankoje jis laiko knygą, kaip nuorodą į savo mokslinius veikalus, dėl kurių yra laikomas vienu iš penkių didžiųjų Bažnyčios mokytojų – intelektinio ir dvasinio kuklumo pavyzdžiu.

Šv. Pranciškaus altorius

Šv. Pranciškaus  altorius puošnus, pirmajame tarpsnyje tarp kolonų – šv. Pranciškaus paveikslas paauksuotose rėmuose. Plokštumą tarp dviem aukštais sugrupuotų kolonų kapitelių puošia gėlių girliandos. Šonuose ant stačiakampių formų retabulo stovi šv. Kazimiero ir šv. Vaclovo skulptūros, vaizduojančios  du karališkos kilmės šventuosius. Jie gerbiami kaip krašto globėjai: šv. Kazimieras – Lietuvos, o šv. Vaclovas – Čekijos. Šių skulptūrų grupavimas baroko epochos Lietuvos didžiosios kunigaikštystės bažnyčiose – itin dažnas.

Antrojo altoriaus tarpsnio kompoziciją rėmina voliutos, ant kurių keterų įkomponuotos  viršuje ir apačioje simetriškai altoriaus kompozicijai sėdinčių keturių angelų figūros. Bareljefinės figūros iliustruoja šv. Pranciškaus ypatingą gyvenimo momentą – stigmų gavimą. Klūpančiam šv. Pranciškui Švč. Mergelė Marija tiesia kaspiną su įrašu „Agnus Dei - Dievo avinėlis“ ir  rodo į iškilmingai pasirodantį debesyse, supamą angelų Jėzų. Jėzus -  viena ranka laiminantis, o kita -  laikantis kryžių.

Altorių sukūrė – Tomas Podhaiskis.

Šv. Justino altorius

Anksčiau šis altorius taip pat buvo dedikuotas Švč. Mergelės Marijos garbei, tačiau 1926 m., kai ši bažnyčia tapo katedra, Telšių vyskupas Justinas Staugaitis vyskupijos globėju pasirinko šv. Justiną, garsų II a. teologą ir filosofą bei kankinį, todėl šis altorius ir  buvo dedikuotas šv.Justino garbei. Į altorių įkeltas šv. Justino paveikslas. Šv. Justino iškilmė katedroje švenčiama birželio 1 d. Plokštumą tarp dviem aukštais kolonų kapitelių puošia gėlių girliandos. Šonuose ant stačiakampių formų retabulo stovi šv. Elžbietos ir šv. Zacharijaus – šv. Jono Krykštytojo tėvų skulptūros. Antrojo altoriaus tarpsnio kompoziciją rėmina voliutos, ant kurių keterų įkomponuotos  viršuje ir apačioje simetriškai altoriaus kompozicijai sėdinčių keturių angelų figūros. Centre – tarp debesų, supama angelų vaizduojama Švenčiausioji Trejybė – Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia - balandžio pavidalu. Kompozicijos viršuje – debesyse stovintis angelas.

Altorių sukūrė – Tomas Podhaiskis.

Parapija

Parama parapijai

Facebook