Telšių parapijos istorija

Šiaurinėje Masčio ežero pakrantėje stūksanti Insulos kalva 1624 m. buvo puikiai pritaikyta vienam iš seniausių ir didingiausių Žemaičių žemės XVII – XXI a. sakralinių kompleksų: pranciškonų bernardinų  vienuolynui ir bažnyčiai, kuri 1926 m. tapo Katedra, kunigų seminarijai, Vyskupų rūmams, senajai mokyklai ir kitoms sudėtinėms dalims, būtinomis sėkmingai sakralinio komplekso veiklai.

Bernardinų vienuolyno Telšiuose fundacijos iniciatoriai – Telšių seniūnas, Lietuvos didžiosios kunigaikštystės pakancleris Povilas Sapiega ir jo  žmona Kotryna Goslauskaitė -Valavičienė Sapiegienė. Kadangi Telšių miestas  buvo karaliaus dvaras, tai vienuolyno steigimą turėjo patvirtinti Abiejų Tautų Respublikos karalius Žygimantas III Vaza.  Pirmieji vienuoliai įsikūrė nedideliame mediniame vienuolyne su koplyčia. Netrukus buvo pradėta mūrinio vienuolyno statyba. 1650 m. Žemaičių vyskupo Petro Parčevskio iniciatyva ir rūpesčiu prie vienuolyno buvo pastatyta didelė medinė bažnyčia. Tuo pat metu prie naujai pastatytos bernardinų vienuolyno bažnyčios karaliaus Jono Kazimiero Vazos sekretorius Abraomas Kazimieras  Kontrimavičius pastatė  Loreto  namelį, kuris buvo vienintelis tuometinėje Žemaičių vyskupijoje ir toliausiai į Šiaurę nutolusi  Loreto Švč. Mergelės Marijos garbinimo vieta. Namelis buvo mūrinis, 9,5×5,06 m didžio, statant dabartinę mūrinę bažnyčią – Katedrą, tapo apatine presbiterija, jungiančia centrinę bažnyčios erdvę su zakristija.

1702-1711 m. Šiaurės karo su Švedija metu Telšių miestas, bažnyčia ir vienuolynas labai smarkiai nukentėjo nuo gaisro ir 1710-1711 metų bado bei maro. Nauja nedidukė bažnyčia pastatyta ir Žemaičių vyskupo Antano Tiškevičiaus pašventinta buvo tik 1748 m. Iki tol vienuoliai meldėsi mūrinėje Loreto Švč. Mergelės Marijos koplytėlėje.

XVIII a. viduryje Telšių miestas atsistatė, smarkiai plėtėsi, jo reikšmė  Žemaitijoje augo, ypač kai 1764 m. Telšiuose buvo įsteigti Žemės ir Pilies teismai, čia vyko žemaičių bajorų seimeliai.

Naujos mūrinės vienuolyno bažnyčios sumanytojais buvo visos Lietuvos bernardinų provincijos provincijolas tėvas Pranciškus Samavičius ir Telšių bernardinų vienuolyno gvardijonas  Pranciškus Kašutis. Puikią iniciatyvą parodė bajorai: Ignotas Samuelis Kašutis, užrašęs visą savo palikimą bernardinams,  Liudvikas Lazdauskis su Benediktu  Važinskiu paaukoję po 7600 zlotų, Nagurskiai – 702 zlotus. Įsipareigojimus prisiėmė ir Žemaičių bajorija, susirinkusi į Raseinių seimelį – pasižadėjo aukoti mūrinės bernardinų bažnyčios statybai po 36 grašius nuo dūmo (valstiečio sodybos) ir šitaip, galima sakyti, bernardinų bažnyčios statybą rėmė visa Žemaitija. 1761m. rugsėjo 24 d. buvo pašventintas kertinis  Loreto Švč. Mergelės Marijos ir šv. Antano Paduviečio  bažnyčios akmuo, tačiau statyba  užsitęsė ir baigta buvo tik 1791 m. Iškilmingai bažnyčia konsekruota – 1794 m. gegužės 18 d.

Bažnyčia buvo pastatyta renesanso – klasicizmo stiliumi, be bokšto.  Architektas – nežinomas.  Varpai kabėjo atskirai šventoriuje stovinčioje medinėje varpinėje. Bažnyčia -stačiakampio plano su trisiene apside, halinio tūrio, vienatvė, bet su plačia galerija aplinkui, kurią remia keturios poros masyvių sudėtingo plano piliorių – jų suformuota erdvė primena trinavę pseudobazilikinę.  Jos interjeras – erdvus ir šviesus. Bažnyčioje buvo įrengti septyni puošnūs Vilniaus baroko stiliaus altoriai ir sakykla, daryti meistrų Tomo Podhaiskio ir Jono Mažeikos.

 

Katedros nuotraukos prieš remontą (iki 2018 m.)

Katedros nuotraukos prieš remontą (iki 2018 m.)

Didysis šv. Antano altorius – baroko ir klasicizmo elementų derinys, kurio centre – telšiškių ir apylinkių gyventojų garbinamas šv. Antano paveikslas.  Tai XVIII a. vidurio nežinomo autoriaus kūrinys. Šv. Antanas Paduvietis  (1195 – 1231) yra vienas populiariausių ir labiausiai garbinamų  šventųjų Žemaitijoje. Jo šventė minima birželio 13 d. ir iškilmingai švenčiama visame mieste. Būsimas šventasis Antanas gimė Lisabonoje, Portugalijoje, turtingoje ir kilmingoje šeimoje, gavo gerą išsilavinimą, įstojo į vienuolių augustinjonų ordiną, bet vėliau perėjo į pranciškonų ordiną, artimai bendravo su šv. Pranciškumi Asyžiečiu, tapo jo mokiniu ir ištikimu sekėju, buvo geras Biblijos žinovas, garsus maldininkas, pamokslininkas, atliko daug misijų pranciškonų (mažesniųjų brolių), dar vadinamų bernardinais, pavedimu. Mirė šv. Antanas Paduvoje, Italijoje, ir jau po metų, 1232 m. buvo paskelbtas šventuoju. Dar būdamas gyvas garsėjo stebuklais, apie jo gyvenimą sklido legendos. Šv. Antanas vaizduojamas jaunas, su rudu pranciškonišku abitu, išskusta tonzūra.  Šalia jo, ant stalelio padėtą knyga ir kaukolė, kitą, atverstą knygą, šv. Antanas laiko rankose, kartu gobiančioje ir Kūdikėlį Jėzų. Paveikslas laikomas stebuklingu, tai įrodo ir votai, pakabinti abipus šv. Antano paveikslo. Paveikslas puoštas auksuoto sidabro aptaisais. Aptaisų profilis rupus, gana aukštas. Paveikslo šone netoli rėmo, prie baldakimo, matyti fundatoriaus Mykolo Gorskio herbas, kampe – plokštelė su įrašu: „Garbingasis Mykolas Gorskis Žemaičių kaštelionas, Viekšnių ir Užvenčio seniūnas, šį šv. Antano paveikslą Telšių Bernardinų šventovei padengė auksu ir sidabru kaip auką 1775 metais, o užsakymą atliko auksakalys Juozapas Stapeleris iš Laižuvos“.

Šv. Antano paveikslas – centrinė altoriaus dalis. Tačiau ir  visa ikonografinė altoriaus programa yra glaudžiai susijusi su šv. Antano Paduviečio gyvenimu. Altorių darė skulptorius jėzuitas Tomas Podhaiskis. Jis altorių komponuoti pasirinko korintiškąjį orderį su smulkiai kaneliūruotomis kolonomis ir piliastrais, virš jų – gausiai dantyti karnizai, frizai, puošti angeliukų su girliandomis lipdiniais – Rožinio simboliu.

Didžiojo altoriaus antro aukšto dalis virš baroko – klasicizmo kolonų ir karnizo užbaigiama įdomia skulptūrine grupe. Šio skulptūrinio siužeto pagrindą sudaro pasakojimas apie šv. Antaną, kai jis vienoje iš diskusijų su eretikais niekaip negalėjo įrodyti, kad Eucharistija – tai Jėzaus Kristaus kūnas ir kraujas. Kad įrodytų Eucharistijos šventumą, liepė eretikams laikyti be maisto tris paras savo asilą, o paskui tą asilą atvesti prie šv. Antano vienuolyno.  Išėjus šv. Antanui su Švč. Sakramentu rankose, tarp jo ir gyvulio buvo padėta pintinė su avižomis, tačiau asilas praėjo pro pintinę ir priėjęs prie šv. Antano, laikančio monstranciją su Švenčiausiuoju  Sakramentu, suklupo, pagarbino Viešpatį Jėzų, esantį šventojoje Ostijoje, o tik paskui nuėjo ėsti avižų.

Nuo 1793 m. tėvų bernardinų pastangomis ir lėšomis prie vienuolyno buvo atidaryta poapygardinė triklasė mokyklą, 1831 m. tapusi gimnazija. 1796 m. priešais bažnyčią specialiai mokyklai pastatytas didelis namas su mansarda. Nuo 1843 m. mokykla vėl tapo progimnazija, o 1868 m. atėjo Vilniaus apygardos mokslo kuratoriaus nurodymas, kad Telšių mokyklą reikia uždaryti, nes „Telšių apskritis yra apgyvendinta daugiausiai katalikais, todėl stačiatikiškas elementas ne taip greitai persvers“.

1802 m. buvo sudaryta sutartis su garsiu Vilniaus mūrininku meistru Jonu Borečiu, kuris įsipareigojo per dvejus metus sumūryti bokštus. Bokštai turėjo būti pristatyti prie bažnyčios fasado. Dėl neaiškių priežasčių išmūrytas buvo tik bažnyčios prieangis ir bokštai iki cokolio, t.y. iki tos vietos, kur turėjo prasidėti bokštai.

1853 m., dėl Rusijos valdžios vykdomos antikatalikiškos politikos, pranciškonų bernardinų vienuolynas buvo uždarytas. Dalis vienuolyno tapo klebonija, bažnyčia – parapijine Telšių miesto bažnyčia, o kunigai pasauliečiai – šios parapijos klebonais. Pirmuoju klebonu 1854 m. tapo kun. Romualdas Leščevskis.  Klebonas kun. Jokimas Moncevičius 1859 m. pakvietė žemaičių bajorą architektą Fulgentą Rimgailą, kuris suprojektavo ir 1864 m. pastatė aukštą trijų tarpsnių bokštą: į erdvų prieangio tūrį atsirėmusi apatinė  masyvi stačiakampio plano dalis laikė bene aštuoniakampį būgną, virš kurio stiebėsi aukšta smailė.  Tačiau architektas pervertino  Jono Borečio pamatų ir jau išmūrytų sienų iki cokolio konstrukcijų galimybes, todėl po 1881 m. audros klebonui kun. Juozapui Jucevičiui teko šį bokštą išrinkti, o jo vietoje pastatyti dvigubai žemesnį, pailgo aštuoniakampio formos. Šiuo metu bokšte kabo šeši iš Vokietijos kan. Gerhardo Langės  atvežti ir katedrai padovanoti varpai.

Dideli bažnyčios remonto ir atnaujinimo darbai  buvo vykdomi 1897-1898 m. klebono kun. Julijono Šimkevičiaus pastangų dėka. 1898 m. iš Varšuvos atvežta ir sumontuota puiki metalinė visą antro aukšto galeriją juosianti  aptvara su žibintais ir  žvakidėmis. Pagal inžinieriaus Piotro Serbinovičiaus projektą buvo pastatyti istorizmo stiliaus šventoriaus vartai.

1926 m.balandžio 4 d. popiežiaus Pijus XI apaštališkąja konstitucija „Lituanorum gente“  įkūrė Lietuvos bažnytinę provinciją ir įsteigė Telšių vyskupiją. Šv. Antano parapijinė bažnyčia tapo Katedra. Pirmuoju Telšių vyskupu buvo paskirtas iškilus Bažnyčios ir Lietuvos valstybės veikėjas Justinas Satugaitis (1866-1943 m.) Jo pastangų dėka 1927 m., buvusiame vienuolyne, buvo atidaryta kunigų seminarija, o 1928 m. pastatytas priestatas seminarijai, 1929 m. iškilo Vyskupų rūmai.

1938 m. čekų meistras Otto Kratokvilas Katedroje sukonstravo didelius dviejų manualų ir pėdalų, 22 registrų vargonus.

1940 m. vyskupu buvo konsekruotas prel. Vincentas Borisevičius (1887-1946), sovietinio saugumo1946 m. vasario 5 d. suimtas, kankintas ir 1946 m. lapkričio18 d. sušaudytas Vilniuje, užkastas Tuskulėnuose. Jo palaikai buvo atrasti ir Katedros vyskupų kriptoje perlaidoti 1999 m. Pradėta jo paskelbimo palaimintuoju byla.

Telšių vyskupijos vyskupai:
Pranciškus Ramanauskas (1893-1959)
Petras Maželis(1894 -1966)
Juozapas Pletkus ( ?-1975m.
Antanas Vaičius (1926-2008)

2002 m. sausio 5 d. pal. popiežius Jonas Paulius II Telšių vyskupu ordinaru paskyrė vyskupą dr. Jonas Boruta SJ.

Ruošiantis Žemaičių 600 metų krikšto jubiliejui, vykdomi dideli katedros renovacijos darbai. Naująsias katedros duris 2006 m. prof. Romualdas Inčirauskas  apkaustė vario plokštėmis, kuriose atsispindi krikščionybės Žemaitijoje raida. Katedros šventoriaus vartus papuošė skulptoriaus Arūno Sakalausko sukurtos šv. Antano – katedros globėjo ir šv. Stanislovo – miesto globėjo statulos.

Telšių šv. Antano Paduviečio parapija 

Adresas: Katedros a. 2, Telšiai LT-87131

rudas logo-01

Tel.: 8 444 60500; 8 610 05778

El. paštas: tkatedra@gmail.com