Telšių šv. Antano Paduviečio parapija

Neokatechumenato kelias

   Neokatechumenatas - tai ne judėjimas, bet giluminė, praktinė Bažnyčios reforma pagal II Vatikano Susirinkimo mokymą.  Neokatechumenato kelias, siekia atnaujinti Bažnyčią ir grąžinti jai pirminę dvasią. Atnaujinimas turi prasidėti konkrečiose parapijose – tai ir yra daroma, įsteigiant jose neokatechumenų bendruomenes, kurios nukreiptos į misijas. Per savaitę vyksta du bendruomenės susitikimai, skirti liturgijai. Visa neokatechumanato liturgija yra skirta tam, kad padėtų kuo giliau išgyventi paties Kristaus Prisikėlimą, perėjimą iš mirties į gyvenimą. Savaitės viduryje vyksta Žodžio liturgija, jos metu po įvadinių apeigų skaitomi keturi skaitiniai ir Evangelija. Tuomet kiekvienas, sėdėdamas savo vietoje, gali pasidalyti su visa bendruomene, kas jam aktualiausia ką tik išgirstame Dievo Žodyje. Jei dalyvauja presbiteris, jis pasako homiliją, atsižvelgdamas į ką tik išsakytas brolių ir seserų mintis. Visuotinė malda „iš lapelių” neskaitoma, visuomet garsiai sakoma tai, kas kiekvienam asmeniškai aktualu. Po to seka ramybės palinkėjimas - ne tik iš tolo linkčiojant galvą ar paduodant ranką, bet apkabinant vienas kitą.

   Neokatechumenato įkūrėjas Kiko Arguello gimė 1939 m. turtingų ispanų šeimoje Madride. Talentingas tapytojas, matydamas didžiulį nesutapimą tarp išpažįstamos katalikybės reikalavimų ir kasdienės praktikos, patyrė tikėjimo krizę. Nevilties akimirką Kiko maldavo Dievo gailestingumo. 1959 m. Kiko patyrė asmeninį apreiškimą - Švenčiausioji Mergelė Marija prašė suburti krikščionišką bendruomenę, panašią į šv. Šeimą, kuri, šlovindama Dievą, gyventų nuolankiai ir paprastai, o kitą žmogų priimtų kaip Kristų. Vėliau, atlikdamas karinę tarnybą Afrikoje, Kiko Arguello susipažino su Šarlio de Fuko(1859-1916) dvasingumu (Šarlis de Fuko - prancūzų kunigas, vienuolis, gyvenęs tarp tuaregų genčių Alžyro apylinkėse. 1908-1909 m. Šarlis de Fuko Prancūzijoje įkūrė pasauliečių bendriją, kurios nariai skaitė Šv. Raštą ir stengėsi gyventi pagal Evangeliją.1927 m. pradėta Šarlio de Fuko beatifikacijos byla). Grįžęs iš Afrikos, Kiko pajuto - jei Kristus ateitų į žemę antrąjį kartą, tai norėtų jį surasti po kryžiumi, t. y. tarp vargšų. Kiko Arguello ryžosi jiems liudyti Kristų, gyvendamas pagal Šarlio de Fuko formulę: tyloje, kontempliacijoje, paprastai, būdamas tarp jų. Kiko apsigyveno Palomero vargšų kvartale. Jo pagalbininke ir bendradarbe tapo Karmen Hernandez, su kuria jis susipažino po tarnybos Afrikoje.

   Chemijos absolventė ir teologijos magistrė Karmen priklausė „Villa Teresita“ bendruomenei, kurios tikslas buvo padėti rasti darbą buvusioms prostitutėms. Tuo metu ji padėjo pasiruošti misionierių grupei, turinčiai vykti į Boliviją skelbti Gerąją Naujieną Oruro kasyklose dirbantiems vargšams. Karmen Hernandez taip pat apsigyveno vargšų kvartale. 1962 m. Kiko, Karmen padedamas, įkūrė pirmąją bendruomenę: kaimynai rinkdavosi Kiko namuose, kur jis mokė juos katekizmo, jie kartu skaitė Šv. Raštą, giedojo giesmes. Ilgainiui lūšnyno gyventojai ėmė keistis: nustojo vogti, mušti savo šeimos narius, pradėjo dirbti, ėmė patys išlaikyti šeimas, o vaikus leisti į mokyklą.

   Madrido arkivyskupas Casimiro Morcilio ėmėsi globoti lūšnynų bendruomenę, paskyrė jai kunigą, kuris šventė su vargšais Eucharistiją ispanų kalba. Tai įvyko II Vatikano Susirinkimo metu, kai liturgija dar nebuvo švenčiama gimtąja kalba. Tad iš neišsilavinusių žmonių, valkatų, elgetų, buvusių kalinių ir prostitučių susikūrė krikščioniška bendruomenė, kurios ryškiausias ženklas buvo meilė Nukryžiuotajam Kristui.

   Per 40 metų šis bažnytinis judėjimas paplito daugiau kaip 105 šalyse, 800 vyskupijų, 5000 parapijų. Šiuo metu gyvuoja apie 16000 bendruomenių; apie 500 šeimų yra išvykusios į misijas, pasaulyje veikia 35 neokatechumenams priklausančios „Redemptoris Mater“ seminarijos, rengiančios kunigus misijų darbui.

   Tai, kad Neokatechumenato kelio bendruomenėje atlieptas Dievo žodis katechumenams duoda gausių vaisių, liudija pašaukimų gausa: nemažai mergaičių Kelyje atrado savo pašaukimą kontempliatyviai maldai, daugybė jaunuolių mokosi visame pasaulyje pasklidusiose misijų seminarijose. Neokatechumenato kelio bendruomenei priklausančioms šeimos gausios, auginančios daug vaikų.

   Nuo 1989 m. šis Kelias gyvuoja ir Lietuvoje. Vilniaus, Kauno, Panevėžio ir Kaišiadorių parapijose veikia apie 20 bendruomenių, kurios gilinasi į Dievo žodį, kartu švenčia Eucharistijos ir Atgailos liturgijas, padeda parapijų klebonams misijų ir pastoracijos darbuose.